Norėtumėt išmatuot laiką - beribį ir neišmatuojamą.
Norėtumėt derinti savo elgesį, netgi dvasios veiklą pagal valandas ir metų laikus.
Laiką jūs paverstumėt upe, kad sėdėdami krante stebėtumėt jos tekėjimą.
Tačiau paklūstanti laikui jūsų Aš dalis žino apie gyvenimo laikinumą.
Ir suvokia, kad vakarykštė diena tėra šiandienos atmintis, o rytojus - nudienos svajonė.
O dainuojanti ir mąstanti jūsų esybė tarsi išgyvena tą pačią pirmą akimirką, kai buvo išbarstytos žvaigždės visatoj.
Kas iš jūsų nejaučia, kad jo galia mylėti - beribė?
Ir vis dėlto kas nejaučia, kad ta meilė, nors ir beribė, tūno jo esybės centre, o ne keliauja iš vienos meilės minties į kitą ir nuo vieno meilės veiksmo prie kito?
Ir argi laikas nėra kaip meilė - nedalomas ir beribis?
Bet jeigu mintyse jūs turit matuoti laiką metų laikais, leiskit kiekvienam metų laikui apglėbti visus likusius,
Ir tegu nūdiena apglėbia praeitį atmintimi, o ateitį - aistringais troškimais!
|
|
|
|
