Jūs kalbat tuomet, kai nesutariat su savo mintimis.
Ir kai nebegalit ilgiau išgyventi savo širdies vienatvėje, apsigyvenat lūpose, todėl garsas tampa užsimiršimu ir pramoga.
Daugelyje jūsų kalbų mąstymas bemaž nužudytas.
Nes mintis yra visatos paukštis, kuris žodžių narve gali iš tikrųjų išskleisti savo sparnus, bet negali išskristi.
Yra tokių tarp jūsų, kurie ieško daug šnekančio, bijodami būti vieniši.
Vienišumo tyloj prieš jų akis atsiskleidžia jų apnuogintas Aš, ir jie bėga šalin.
Ir yra tokių, kurie kalba stokodami žinių ir neapdairiai atskleidžia tiesą, kurios patys visai nesupranta.
Ir yra tokių, kurie tiesą nešioja savyje, bet neišsako jos žodžiais.
Tokių kaip šie krūtinėse dvasi gyvena ritmingoj tyloj.
Kad ir kur sutiktumėt draugą - kelkrašty ar turgaus aikštėj - leiskit savo dvasiai judinti jūsų lūpas ir valdyti liežuvį.
Leiskit savo dvasios balsui kalbėti į jo dvasios ausį.
Nes jo siela išlaikys jūsų širdies tiesą taip, kaip prisimenamas vyno skonis.
Kai pamirštama spalva, ir indo nebereikia.
