Jūs mielai leidžiate įstatymus,
Bet dar mieliau juos laužote.
Kaip prie okeano žaidžiantys vaikai, kurie, kantriai statę smėlio pilis, juokdamiesi vėliau jas sugriauna.
Bet kol jūs statote savo smėlio pilis, okeanas vėl neša smėlį į krantą,
O kai jas griaunate, okeanas juokiasi kartu su jumis.
Iš tikrųjų okeanas juokiasi kartu su nekaltaisiais.
Tačiau ką pasakysit apie tuos, kuriems gyvenimas nėra okeanas, o žmonių sukurti įstatymai nėra smėlio pilys,
Kuriems gyvenimas - uola, o įstatymai - kaltas, kuriuo toje uoloje jie iškals savo atvaizdą?
Ką pasakysit apie luošį, kuris nekenčia šokėjų?
Ką sakyt apie jautį, kuris myli savo jungą, o briedį bei miško elnią laiko paklydėliais bei bastūnais?
Ką sakyt apie seną gyvatę, negalinčią nusimesti savo odos, todėl vadinančią visas kitas plikom ir begėdėm?
Ir apie tą, kuris ateina į vestuvių puotą, ir persivalgęs bei nuvargęs išsliūkina savo keliu piktžodžiaudamas, kad visos puotos yra šventvagystė, o visi lėbautojai - įstatymų laužytojai?
Ką gi aš pasakysiu apie juos? Nebent, kad jie taip pat stovi saulės šviesoj, bet atgręžę jai nugaras?
Jie mato tik savo šešėlius, ir šešėliai yra jų įstatymai.
O kas gi jiems saulė, jei ne šešėlių kūrėja?
O pripažinti įstatymus - argi ne susikūprinti ir žemėj ieškoti savo šešėlio?
Tačiau jūs, kurie vaikščiojant žvelgdami saulės pusėn, kokie ant žemės nupiešti atvaizdai gali jus sulaikyti?
Kurie keliaujat su vėju, kokia vėjarodė nurodys jums kryptį?
Koks žmogiškas įstatymas pririš jus, jeigu sutraukysit savo grandines, bet ne prie žmogaus kalėjimo durų?
Kokių įstatymų bijosit, jei šoksit, bet neužkliūsit už jokio žmogaus grandinių?
Ir kas galėtų jus teisti, jei nusiplėšit savo apdarą, tačiau nepaliksit jo ant kito žmogaus tako?
Orfaleso žmonės, jūs galit pritildyti būgną ir atleisti lyros stygas, bet kas uždraus čirenti vieversiui?
