Tą valandą, kai jūsų dvasia klajoja su vėju,
Jūs, vieniši ir beglobiai, darydami pikta kitiems, pakenkiat ir sau.
Ir dėl to padaryto blogio jūs turit belstis ir nepastebėti kurį laiką laukti prie palaimintų vartų.
Kaip okeanas yra jūsų dieviškasis Aš;
Visiems laikams jis lieka nesuterštas,
Kaip eteris jis kelia tiktai sparnuotą.
Pačiai saulei prilygsta jūsų dieviškasis Aš;
Jis nežino kurmio takų anei šliaužioja gyvatės urvais.
Bet jūsų dieviškasis Aš ne vienas gyvena jumyse.
Daug kuo jūs, kaip būtybė, dar vis esat žmogus, o dėl daug ko juo dar netapot.
Ir esat tik beformis pigmėjus, kuris vaikšto miegodamas migloje ir ieško savo paties pabudimo.
Apie žmogų jumyse norėčiau dabar kalbėti.
Nes tai jis, o ne jūsų dieviškasis Aš ir ne pigmėjas migloje pažįsta nusikaltimą ir bausmę.
Daugelį kartų girdėjau jus kalbant apie tą, kuris pikta padaro, tarsi būtų ne vienas iš jūsų, bet svetimas jums ir įsibrovęs į jūsų pasaulį.
Bet aš sakau, kad kaip negali net šventasis ir teisusis pakilti virš aukščiausios didybės, kuri glūdi kiekviename iš jūsų,
Taip nedorieji ir silpnieji negali kristi žemiau paties niekingiausio, kuris taip pat jumyse tūno.
Ir kaip nė vienas lapas nepagelsta, jei to nežino visas tylintis medis,
Taip ir piktavalis negali nieko bloga daryti be slaptos visų jūsų valios.
Tarsi procesija einat kartu jūsų dieviškojo Aš link.
Jūs esat kelias, jūs ir keliautojai.
Ir kai vienas iš jūsų parkrinta, jis krinta įspėdamas paskui jį einančius, kad ir jie ant akmens nesukluptų.
Taip, jis krinta ir dėl tų, kurie priekyje, kurie greičiau ir tvirčiau žengia, tačiau dar to akmens nepašalino.
Ir štai ką pasakysiu, nors tas žodis ir sunkiai prislėgs jūsų širdis:
Nužudytasis nėra tas, kuris neatsako už savo nužudymą.
Ir apiplėštasis yra kaltas dėl to, kad jį apiplėšė.
Teisuolis nėra nekaltas dėl piktavalio apiplėšimų.
Ir skaistuolis yra susitepęs nusikaltėlio darbais.
Taip, kaltasis yra dažnai sužeistojo auka,
O dar dažniau pasmerktasis neša nekaltųjų ir nepakaltinamųjų naštą.
Jums nelemta atskirti teisuolį nuo neteisaus ir gerąjį nuo piktavalio;
Nes jie stovi greta saulės akivaizdoje tarsi juoda ir balta gijos, įaustos į audinį.
Ir kai juodoji gija nutrūksta, audėjas apžiūri visą audinį, patikrina ir stakles.
Jei kuris nors iš jūsų atvestų pas teisėją neištikimą žmoną
Tegu pasveria ir jos vyro širdį svarstyklėm ir išmatuoja matais jo sielą.
Ir tegu tas, kuris norėtų nuplakt įžeidėją, pažvelgia įžeistojo dvasion.
Ir jeigu bet kuris iš jūsų baustų teisingumo vardan ir įkirstų kirvį į blogio medį, tegu pažiūri ir į jo šaknis;
Ir tikrai jis ras ir gėrio ir blogio, vaisingumo ir nevaisingumo šaknis kartu susipynusias tylioje žemės širdyje.
O jūs, teisėjai, norintys būti teisingi,
Kokį nuosprendį ištarsite tam, kuris doras kūnu, bet vagis dvasia?
Kokią bausmę paskirsite jūs tam, kuris žudo kūną, tačiau jo paties dvasi nužudyta?
Kaip nubausit jūs tą, kuris elgiasi kaip apgavikas ir engėjas, Bet pats yra įžeistas ir paniekintas.
Ir kaip jūs bausite tuos, kurių atgaila jau viršija jų piktadarybes?
Argi atgaila nėra tas teisingumas, kuriam jūs mielai tarnaujat?
Tačiau jūs negalit užkraut atgailos nekaltajam, negalit nuo graužaties kaltojo širdį išgelbėt.
Neprašyta ji šauks naktyje taip, kad žmonės nubustų ir į savo sąžinę įsiklausytų.
O jūs, kurie nori suprasti tiesą, kaip jūs tą padarysi, jei nepažiūrėsit į visus darbus ryškioj šviesoj?
Tik tuomet sužinosit, kad teisus ir puolęs yra tas pats žmogus, stovintis prieblandoj tarp pigmėjiškos savo nakties ir dieviškos savo dienos,
Ir kad kertinis šventyklos akmuo ne aukštesnis už patį žemiausią jos pamatuos.
