Prieš statydami būstą tarp miesto sienų, iš savų vaizdinių laukymėj pirma pastatykit altaną.
Nes kai jūs sugrįžtat namo savo sutemose, tai grįžta jumyse ir klajūnas, visuomet tolimas ir vienišas.
Jūsų būstas - tai jūsų padidintas kūnas.
Jis auga saulėj ir miega nakties tyloj, jį irgi lanko sapnai. Argi nesapnuoja jūsų būstas? O sapnuose argi neiškeliauja iš miesto į giraitę ar kalvos viršūnę?
O, kad aš tik galėčiau surinkt jūsų būstus į saują ir kaip sėjėjas išbarstyt juos po miškus ir pievas.
O, kad būtų slėniai jūsų gatvės, o žali takai - jūsų alėjos, kad galėtumėt ieškoti vienas kito po vynuogynus ir ateitumėt žeme pakvipusiais drabužiais.
Tačiau tam dar neatėjo laikas.
Baimindamiesi jūsų protėviai subūrė jus per arti vienas kito. Ir ta baimė išnyks ne iš karto. Dar kurį laiką miesto sienos skirs jūsų židinius nuo jūsų laukų.
Ir pasakykit man, Orfaleso žmonės, ką jūs turit šiuose būstuose? Ką saugote anapus tvirtai sukaltų durų?
Ar turit jūs ramybę, taikų tikslo siekimą, kurie liudytų jūsų stiprybę?
Ar turit jūs prisiminimų, kurie kaip mirgančios arkos sujungia proto viršūnes?
Pasakykit man, ar visa tai turite savo būstuose?
O gal turit tik patogumus ir jų troškimą, tą pasalūną, kuris į namus ateina kaip svečias, po to tampa šeimininku, o vėliau ir valdovu?
Taip, jis tampa tramdytoju ir grasindamas kilpa bei botagu kaip nori elgiasi su jūsų didžiausiais troškimais.
Nors jo rankos kaip šilkas, bet širdis geležinė.
Jis užliūliuoja jus tik todėl, kad stovėtų šalia jūsų lovos ir tyčiotųsi iš prigimties kilnumo.
Jis išjuokia stiprius jūsų jausmus ir kaip trapius indus guldo juos į pūkus.
Iš tikro patogumų troškimas užmuša sielos aistrą ir šaipydamasis vaikšto per laidotuves.
Tačiau jūs esate visatos vaikai, nerimstantys netgi ramybėje, jūs nepakliūsit į spąstus ir nebūsit prijaukinti.
Ne inkaras, o stiebas tebūnie jūsų būstas.
Tegu bus ji ne blizganti odelė, užtraukianti žaizdą, bet vokas, saugantis akį.
Jūs nesuglausit sparnų, kad praeitumėt pro duris, ir nenulenksit galvų, kad neatsitrenktumėt į lubas, nesulaikysit kvėpavimo iš baimės, kad sutrūkinės ir sugrius sienos.
Jūs negyvensite kapuose, kuriuos mirusieji įrengė gyviesiems.
Kad ir koks didingas ir puošnus būtų jūsų būstas, jis neišlaikys jūsų paslapties ir neužtemdys jūsų aistringo troškimo.
Nes tai, kas jumyse neturi ribų, gyvena dangaus rūme, kurio durys - ryto migla, o langai - giesmės ir nakties tyluma.
