O, kad jūs galėtumėt būti gyvi tik žemės ir kaip oro augalai maitintis šviesa!
Bet, kadangi jūs turit žudyt, idant pasisotintumėte, ir atimti iš naujagimio jo motinos pieną, kad numalšintumėt savo troškulį, tuomet tebus tai pagarbinimo aktas.
Ir tebūnie Jūsų stalas altoriumi, ant kurio visa, kas tyra, nekalta iš miško ir lygumos, aukojama tam, ką tyresnio ir nekaltesnio turi žmogus.
Kai jūs užmušat žvėrį, tarkit jam savo širdį:
"Esu žudomas tos pačios jėgos, kuri žudo tave, aš taip pat būsiu sunaikintas.
Nes įstatymas, kuris davė tave į mano rankas, atiduos ir mane į dar galingesnio rankas.
Tavo kraujas ir mano kraujas yra ne kas kita, kaip syvai, maitinantys dangaus medį."
Ir kai dantimis treškinat obuolį, tarkit jam savo širdyje:
"Tavo sėklos gyvens mano kūne,
Tavo rytdienos pumpurai žydės mano širdyje,
Tavo aromatas taps mano kvėpavimu,
Ir kartu mes džiaugsimės ištisus metus."
O rudenį, kai renkat vynuoges iš savo vynuogynų, kad išspaustumėt sultis vynui, tarkit savo širdyje:
"Aš taip pat esu vynuogynas, ir mano vaisiai bus surinkti į vynspaudę,
Ir kaip jaunas vynas aš būsiu laikomas amžinuose induose."
O žiemą, kai ragaujate vyno, apdainuokite savo širdyje kiekvieną taurę,
Ir te išlieka dainoj rudens dienų, vynuogyno ir vynspaudės atminimas.
