Jūs atiduokit tik trupinėlį, kai duodat iš savo turtų.
Tik kai duodat iš savęs paties, duodat iš tikrųjų.
Nes kas gi jūsų turtas, jei ne daiktai, kuriuos jūs laikot ir saugot bijodami, kad jums gali prireikti jų rytoj?
O rytojus? Ką gi atneš rytojus pernelyg gudriam šuniui, kuris užkasa kaulus dykynės smėlyje, sekdamas paskui maldininkus į šventąjį miestą?
Kas yra vargo baimė, argi ne pats vargas?
Argi troškulio baimė, kai šulinys yra pilnas, nereiškia, kad troškulys nebe numalšinamas?
Yra žmonių, kurie duoda mažai iš to daug, ką jie turi, ir duoda, kad būtų pripažinti, o jų slaptas troškimas daro dovanas menkavertes.
Ir yra tokių, kurie mažai turėdami atiduoda viską.
Šie tiki gyvenimu ir jo dosnumu, ir jų skrynia niekad neištuštėja.
Yra tokių, kurie duoda džiaugsmingai, ir tas džiaugsmas būna jiems atpildas.
Yra tokių, kurie duoda skausmingai, ir ta kančia yra jų krikštas.
Ir yra tokių, kurie duodami anei širdperšos jaučia, anei trokšta džiaugsmo ir nemano, kad jiems bus atlyginta.
Jie duoda taip, kaip mirta ten slėnyje skleidžia savo aromatą į visatą.
Visagalis jų rankomis apsireiškia, jų akimis jis šypsosi žemei.
Smagu duoti paprašytam, bet geriau duoti neprašomam, pačiam susipratus;
Ir dosniajam ieškoti to, kuris bus apdovanotas, yra džiaugsmas didesnis nei duoti.
Ir yra kažkas, ko jūs galėtumėt ir neduoti?
Visa, ką turit, vieną dieną bus atiduota;
Todėl duokit dabar, kad dosnumą rodytumėt jūs, o ne įpėdiniai.
Jūs dažnai sakote: "Aš duočiau, bet tik tam, kas nusipelno."
Nei medžiai jūsų sode šitaip daro, nei bandos jūsų ganykloje.
Jie duoda, kad gyventų, nes šykštumas reiškia žūtį.
Be abejonės, kas nusipelno gauti savo dienas ir naktis, vertas gauti ir visa kita iš jūsų.
O koks atpildas bus didesnis, jei ne imti drąsiai, pasitikint, neatstumiant dosniųjų?
O kas esate jūs, kad žmonės jums turėtų krūtinę atverti ir išdidumą apnuoginti, kad matytumėt jų vertę be šydo, jų išdidumą - begėdos?
Pirmiausia žiūrėkite, ar jūs patys nusipelnėte duoti ir tapti dosnumo įrankiu.
Nes, tiesą sakant, tik gyvenimas duoda gyvenimui, tuo tarpu jūs, kurie dedatės esą dosnūs, esat tik liudininkai.
O jūs dosnumą patiriantys, - juk visi jį patiriat, - neužsikraukit dėkingumo naštos, kad neuždėtumėt jungo sau ir duodančiajam.
Geriau kilkit kartu su duodančiuoju, jo dosnumo dėka tapę sparnuoti:
Nes per daug krimstis dėl savo skolos - tai suabejoti kilnumu to, kurio motina - žemė dosnioji, o tėvas - Visagalis.
